Vaikštant po Lietuvos priemiesčius, akis džiaugiasi – beveik kas antras individualus namas pasipuošęs. Ant stogo tvarkingai sugulę blizga saulės moduliai. Vladas iš kairės jau gamina, Rūta iš dešinės irgi džiaugiasi mažesnėmis sąskaitomis. Atrodo, visa Lietuva pagavo „žaliąją“ bangą ir sparčiai juda link energetinės nepriklausomybės, bent jau asmeniniame lygmenyje. Viskas puiku, kol nepakeli galvos ir neapsidairai plačiau. Kur didieji žaidėjai? Kur didžiuliai prekybos centrai, logistikos sandėliai, gamyklos? Kur, galų gale, šimtai daugiabučių namų, kurių plokšti stogai užima hektarų plotus? Dauguma jų – pliki kaip beržai lapkritį.

Tai yra vienas didžiausių šiuolaikinės Lietuvos energetikos paradoksų. Turime tūkstančius kvadratinių metrų idealiai tinkamo ploto, kuris tiesiog guli nenaudojamas ir renka dulkes. Saulė juk šviečia visiems vienodai – ir mažam Vlado stogeliui, ir milžiniškam „Akropolio“ ar „Senukų“ stogui. Kodėl tas potencialas miega? Ar didelėms įmonėms ir daugiabučiams tiesiog nerūpi? O gal viskas daug sudėtingiau, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio? Problema yra, ir ji akivaizdi. Bet gera žinia ta, kad sprendimai irgi egzistuoja, tik jie paslėpti po keliais sluoksniais pinigų, biurokratijos ir paprasčiausios inercijos.

Didelė investicija – didelė baimė?

Pradėkime nuo akivaizdžiausio – pinigų. Namui skirta 10 kW saulės elektrinė ir gamyklai skirta 1 MW (megavato) elektrinė yra du visiškai skirtingi finansiniai pasauliai. Tai ne tūkstančiai, o šimtai tūkstančių ar net milijonai eurų. Verslininkas, prieš išleisdamas tokią sumą, skaičiuoja atsipirkimą (ROI) ne dienomis, o metais. Jam reikia žinoti, kada tie saulės moduliai pradės nešti pelną, o ne tik taupyti kaštus. O kas, jei elektros kainos staiga kris? (Aišku, juokingas klausimas, bet verslas vertina visas rizikas). O gal po trejų metų atsiras dvigubai efektyvesnė technologija ir investicija nuvertės? Nors pačių modulių kainos per dešimtmetį krito drastiškai, visa kita įranga – inverteriai, tvirtinimo konstrukcijos, kabeliai, ir svarbiausia – pats instaliavimo darbas tokiam masteliui – kainuoja didelius pinigus. Kartais įmonės vadovui atrodo saugiau investuoti į naują gamybos liniją, kurios naudą matai iš karto, nei į stogą, kuris galbūt atsipirks per septynerius metus.

Tas nelemtas stogas: „Ar atlaikys?“

Gerai, tarkim, pinigų yra. Bet ar yra kur dėti? Daugelis Lietuvos pramoninių pastatų, o ypač daugiabučių, mena ne tik Sąjūdžio laikus, bet ir gerokai ankstesnius dešimtmečius. Jų stogai buvo projektuoti atlaikyti sniegą, lietų ir galbūt ant stogo užsilipusį katiną, bet tikrai ne tonas sveriančias saulės elektrinių konstrukcijas. Atvažiuoja inžinierius Jonas, pasikrapšto pakaušį ir sako: „Žinot, čia prieš dedant modulius, reikės viso kapitalinio stogo remonto.“ Ir kas tada? Investicijos kaina dvigubėja akimirksniu. O jei stogas plokščias, kas būdinga daugumai didelių pastatų? Ten modulių juk neprisuksi kaip prie čerpių. Reikia specialių balastinių sistemų – didelių blokų, kurie savo svoriu prispaudžia konstrukciją, kad jos nenupūstų pirmas stipresnis vėjas. Tai reiškia dar didesnę apkrovą stogui. Kartais tas senas gamyklos stogas tiesiog fiziškai negali tapti elektrine, net jei noras ir būtų didžiulis.

Biurokratijos labirintai: „Palaukite, pildome…“

O, taip. Popierizmas. Jei fiziniam asmeniui įsirengti elektrinę dabar yra sąlyginai paprasta – procesai „atidirbti“, parama aiški, tai juridiniam asmeniui viskas dešimteriopai sudėtingiau. Didelė galia reiškia didelę atsakomybę ir krūvą papildomų derinimų. Reikia gauti specialias prijungimo prie ESO tinklų sąlygas. Reikia statybą leidžiančių dokumentų (taip, tai traktuojama kaip statyba). Reikia gaisrinės saugos sprendinių. Kiekvienas „langelis“ valdiškoje įstaigoje reikalauja laiko, ekspertizių ir, žinoma, pinigų. Kartais vien derinimo procesas gali užtrukti metus ar ilgiau. Verslas gyvena greitu tempu. „Laikas – pinigai,” – kaip sakė Benjaminas Franklinas. Įmonės direktorius negali sau leisti metus laukti, kol kažkuris valdininkas teiksis uždėti parašą. Per tą laiką rinkos sąlygos pasikeičia, ir projektas iš pelningo gali tapti nuostolingu.

„Kieno tas stogas?“ arba Daugiabučių galvosūkis

Štai čia ir prasideda tikroji tragikomedija. Daugiabutis namas. Stogas – bendra dalinė nuosavybė. Tai reiškia, kad norint ant jo kažką daryti, reikia… visų (arba bent 50%+1) gyventojų sutikimo. Sušaukiamas gyventojų susirinkimas. Ir prasideda. Ponia Zita iš penkto aukšto kategoriškai prieštarauja, nes „tos panelės spinduliuoja ir kenkia sveikatai“. Kęstas iš pirmo aukšto nesupranta, kodėl jis turi investuoti į stogą, „jei man ant galvos nelaša, o saulė ten manęs nešildo“. Administratorius bando kažką paaiškinti apie bendrą naudą ir mažesnes sąskaitas už bendrą elektrą, bet visi jau susipykę dėl automobilių stovėjimo aikštelės. Gauti tą bendrą sutarimą yra misija neįmanoma. Net jei atsiranda aktyvus pirmininkas, jis dažniausiai atsimuša į kaimynų abejingumo sieną. Ir taip tie didžiuliai stogų plotai miega toliau, o gyventojai moka brangią elektrą laiptinėms apšviesti.

Komercinių patalpų nuosavybės rebusai

Su komerciniais pastatais situacija kitokia, bet ne ką lengvesnė. Įsivaizduokime didelį verslo centrą ar logistikos parką. Labai dažnai pastato savininkas yra vienas (pvz., koks nors NT fondas), o viduje sėdi dešimtys skirtingų nuomininkų. Ir čia kyla klausimas – o kas turėtų investuoti į tuos saulės modulius? Savininkas? Jam galbūt visiškai nerūpi nuomininkų elektros sąskaitos – jam svarbu gauti nuomos mokestį. Nuomininkas? O kodėl jis turėtų investuoti šimtus tūkstančių į svetimą stogą, jei jo nuomos sutartis baigiasi po trejų ar penkerių metų? Jis išeis, o elektrinė liks savininkui. Nėra aiškaus, paprasto teisinio ir finansinio modelio, kaip savininkas ir nuomininkas galėtų pasidalinti investicijos našta ir gaunama nauda. Kol šito „Gordijaus mazgo“ niekas neperkirs, tol stogai ir bus tik stogai, o ne pinigus generuojantis turtas.

Ar tinklai atlaikys? ESO galvos skausmas

Tarkime, įvyksta stebuklas. Visi biurokratai susitaria, visi kaimynai sutinka, visi savininkai randa pinigų. Ir staiga viename pramoniniame rajone, tarkim, Vilniaus Savanorių prospekte, visos gamyklos vienu metu pasistato megavatų galingumo elektrines. Kas nutinka vidury saulėtos liepos dienos, 12 valandą dienos? Tinklas „užlūžta“. Visa ta sugeneruota elektra turi kažkur nutekėti. ESO (Energijos skirstymo operatorius) yra atsakingas už tinklo balansą ir stabilumą. Mūsų elektros tinklai, ypač senesniuose rajonuose, tiesiog nėra pritaikyti priimti tokius didelius kiekius energijos iš decentralizuotų šaltinių. ESO, išduodama prijungimo sąlygas, dažnai nurodo, kad „šioje vietoje tinklas per silpnas“. Tai reiškia, kad verslas, be investicijos į pačią elektrinę, dar turi papildomai investuoti į tinklo infrastruktūros atnaujinimą – pastotės, kabeliai… O tai vėl astronominės sumos, kurios visą projektą padaro tiesiog neapsimokančiu.

Parama verslui: lyg ir yra, bet…

Valstybė, žinoma, bando skatinti. APVA (Aplinkos projektų valdymo agentūra) periodiškai skelbia kvietimus paramai gauti. Parama yra skiriama ir verslui, ir daugiabučiams. Bet čia vėl savi niuansai. Lyginant su parama fiziniams asmenims (kur dažnai būna fiksuota išmoka už kilovatą – paprasta ir aišku), parama verslui yra kur kas sudėtingesnė. Reikalavimai griežtesni, paraiškos sudėtingesnės, reikia pateikti verslo planus, atlikti auditus, įrodyti, kad didžioji dalis energijos bus suvartojama vietoje, o ne parduodama į tinklą. Be to, tie paramos „krepšeliai“ dažnai išsemiami per pirmąsias kvietimo valandas ar net minutes. Verslas negali planuoti investicijų remdamasis loterija „spėsiu ar nespėsiu“. Jam reikia stabilumo ir aiškumo ilgam laikotarpiui, o ne žaibiškų akcijų.

Tiesiog inercija ir „ne mano daržas“

Galiausiai, reikia pripažinti, kartais kalta ir paprasčiausia žmogiška inercija. Įmonės vadovas kasdien sprendžia šimtus problemų – gamyba, pardavimai, logistika, darbuotojų trūkumas, mokesčiai. Elektros sąskaita yra tiesiog dar viena eilutė išlaidų skiltyje, kurią apmoka buhalterija. Mintis pačiam tapti elektros gamintoju, investuoti į stogą, veltis į ilgus projektus – daug kam tai atrodo tiesiog per didelis galvos skausmas. „Kam man to reikia? Mes kepam duoną / siuvam batus / sandėliuojam prekes. Tegul energetikai rūpinasi energetika.“ Trūksta suvokimo, kad tas tuščias, saulės kaitinamas stogo plotas yra ne šiaip stogas, o neišnaudotas aktyvas, kuris tiesiog guli ir neneša jokio pelno. Tai mąstymo, o ne tik technologijų ar pinigų klausimas.

Tai tokia ir susidaro situacija. Tie didžiuliai stogai Lietuvoje stovi pliki ne todėl, kad saulė pas mus kitokia, ar kad saulės moduliai blogai veikia. Jie stovi tušti dėl labai žemiškų, pragmatiškų ir kartais absurdiškų priežasčių. Tai didelių pradinių investicijų baimė, prasta senų pastatų stogų būklė, neįveikiami nuosavybės rebusai (ypač tuose prakeiktuose daugiabučiuose), lėta biurokratija ir fiziniai elektros tinklų apribojimai. Kiekviena kliūtis atskirai gal ir nėra baisi, bet kai jos visos susideda į vieną didelį biurokratinį vėrinį, dauguma tiesiog numoja ranka.

Vis dėlto, ledai pamažu juda. Kylančios elektros kainos verčia net didžiausius skeptikus skaičiuoti iš naujo. Atsiranda vis daugiau verslo modelių, kai specializuotos įmonės pačios investuoja į elektrinę ant svetimo stogo, o su savininku dalijasi nauda ar tiesiog moka nuomą. Technologijos pinga, o valstybės parama, nors ir komplikuota, vis tiek egzistuoja. Logika galiausiai turi nugalėti – kiek galima žiūrėti į tūkstančius kvadratinių metrų ploto, kuris tiesiog veltui kepa saulėje? Anksčiau ar vėliau tie stogai pasidengs panelėmis. Klausimas tik – kada „anksčiau“ taps „dabar“?

Didžiausia kliūtis komerciniams pastatams dažnai yra ne pačių modulių kaina, o dideli papildomi kaštai – stogo būklės įvertinimas, remontas ir sudėtingas biurokratinis derinimo procesas. . Daugiabučių namų atveju esminis stabdys yra ne technologija ar kaina, o bendraturčių sutarimo mechanizmas, reikalaujantis daugumos gyventojų pritarimo, kurį pasiekti yra itin sudėtinga. . Lietuvos elektros skirstomieji tinklai (valdomi ESO) daugelyje pramoninių ar tankiai apgyvendintų rajonų yra fiziškai nepasiruošę priimti didelių elektros energijos kiekių iš koncentruotų saulės elektrinių, todėl verslui tenka papildomai investuoti į tinklo stiprinimą. . Komercinių pastatų, kurie yra nuomojami, rinkoje trūksta aiškaus modelio, kaip pastato savininkas ir nuomininkas galėtų teisingai pasidalinti investicijos į saulės elektrinę našta ir gaunama nauda. . Valstybės parama (pvz., APVA kvietimai) juridiniams asmenims ir daugiabučiams egzistuoja, tačiau dažnai laikoma per daug biurokratiška, neprognozuojama ir nepakankama, lyginant su supaprastinta parama fiziniams asmenims.