Įsivaizduok: esi kalnuose, signalas vos pagaunamas, šiek tiek prakaituoji, širdis daužosi, o tavo laikrodis – rimtas kaip koks slaptas agentas – fiksuoja kiekvieną žingsnį, kiekvieną deguonies įkvėpimą, net tavo žvilgsnio kryptį. Čia ne koks pigus „bling-bling“ laikrodis iš prekybcentrio. Čia – Garmin Fenix. Ir ne, tai ne tik laikrodis. Tai beveik tavo mini kompiuteris ant riešo. Bet kodėl būtent jaunimas taip jais žavisi?

Pasirodo, atsakymas nėra toks akivaizdus. Čia ne tik apie sportą ar sveikatingumą. Ne tik apie GPS ar aukštimatį. Ne tik apie statistiką. Tiesą sakant, priežastys, kodėl jauni žmonės renkasi Fenix, dažnai glūdi visai kitur – galvoje, požiūryje ir net šiek tiek… ego.

Stilius, kuris šaukia „aš pasiruošęs viskam“

Pirmas dalykas: jis atrodo grėsmingai gerai. Tarsi būtų pagamintas kažkur tarp kosminės NASA laboratorijos ir specialiųjų pajėgų ginkluotės sandėlio. Toks laikrodis automatiškai kelia klausimą: ką veiki gyvenime, jei tau reikia tokio laikrodžio? Ir net jei tavo savaitgalis apsiriboja bėgimu Vingio parke, o ne Everesto kopimu, su „Fenix“ ant rankos atrodai pasiruošęs abiem.

Ar čia šiek tiek pozavimas? Galbūt. Bet kas iš mūsų to nedaro? Žinoma, jis turi visą krūvą funkcijų – nuo miego stebėjimo iki maratono tempo analizės – bet daugeliui jaunuolių tai ir yra privalumas: tai ne tik aksesuaras, tai tarsi pasisakymas. „Aš rūpiu sau“. „Aš noriu žinoti, kaip gyvenu“. „Aš kontroliuoju savo kūną ir laiką“.

Visur, visada, viską fiksuoja

Šitie laikrodžiai – mažos stebuklų dėžutės. Jie fiksuoja deguonies lygį kraujyje, širdies ritmą, miego ciklus, žingsnius, pakilimus, net stresą. Taip, stresą. Jei tavo laikrodis žino, kada tu pervargai, gal ir tu pats pradėsi tai pastebėti? O dar, jei esi iš tų, kurie mėgsta bėgti, važiuoti dviračiu ar lipti į kalnus – „Fenix“ tampa tavo ištikimiausiu draugu. Nejudančiu, bet be proto naudingu.

Beje, vienas netikėtas momentas: šitie laikrodžiai yra taip ištobulinti, kad dažnai tampa nuotykių dienoraščiu. Jo viduje gali matyti, kur buvai, ką darei, kaip sekėsi. Kaip koks skaitmeninis prisiminimų žemėlapis. Ir kartais užtenka tik peržvelgt viską po savaitės – ir jauti, kad gyvenai ne veltui.

Baterija, kuri veikia ilgiau nei tavo motyvacija sportuoti

Dauguma išmaniųjų laikrodžių miršta anksčiau nei tu baigi savo dieną. Ne „Fenix“. Baterija veikia kelias dienas. O kai kurios versijos – net iki dviejų savaičių. Dviejų. Savaičių. Galima pamiršti kroviklį namuose ir vis tiek jaustis ramiai. Tai ypač patinka jauniems keliautojams, stovyklautojams ar tiems, kurie nori pabėgti nuo civilizacijos be baimės, kad jų „tech“ juos išduos.

Kas įdomu – daug jaunų žmonių nesirenka šių laikrodžių tik dėl sporto. Kartais jie net nelabai sportuoja. Bet Fenix tampa tarsi priminimu – kad gali pradėti. Kad turi visus įrankius. Lyg mažas asmeninis treneris ant riešo, kuris netyliai sako: „gali daugiau“.

Socialinis spaudimas? O kaipgi be jo

Nors apie tai mažai kas garsiai kalba, bet yra ir kita priežastis: šitie laikrodžiai tapo socialiniu simboliu. Lyg statuso ženklu. Kaip „iPhone“, tik aktyviam gyvenimo būdui. Jei tavo draugas turi Fenix, tikėtina, kad ir tu pradėsi žvalgytis jo link. Ne todėl, kad tau reikia dar vieno laikrodžio, bet todėl, kad nenori būti tas, kuris „neseka tendencijų“.

Ir taip gimsta ciklas: vienas perka, kitas pamato, trečias pavydi, ketvirtas analizuoja, penktas nusiperka. Ir taip – sprogsta „Fenix“ banga tarp jaunimo.

O gal tiesiog norisi jaustis kaip superherojui?

Paskutinis niuansas – ir gal net svarbiausias. Garmin Fenix laikrodis priverčia tave jaustis… galingu. Tu žinai savo duomenis, savo fizinę formą, net savo miegą. Tu tampi šiek tiek „Iron Man“, tik be šarvų. Kai viskas sujungta – telefonas, laikrodis, muzika, treniruotės, miegas – atrodo, kad pagaliau tu valdai gyvenimą, o ne jis tave.

Ir žinai ką? Kartais to jausmo užtenka, kad padarytum vieną papildomą žingsnį. Ar vieną geresnį pasirinkimą. Ir galbūt dėl to jaunimas renkasi Fenix – ne tik kaip įrenginį, bet kaip savo naujo, sąmoningesnio „aš“ simbolį.